Šioje apžvalgoje pateikiama medžiaga yra 2024 m. numatomos išleisti knygos, kurios sąlyginis pavadinimas „Lietuvos sveikatos priežiūra pilnametystės Europos Sąjungoje sulaukus“, vienos iš dalių rankraštis. Tekstas bus tobulinamas atsižvelgiant į skaitytojų komentarus bei papildomas nauja statistine medžiaga. Medžiagą rengia „Sveikatos ekonomikos centras“ (SEC) ir „European Institute of Health and Sustainable Development“ (EIHSD).
1. Infliacijos priežastys
Kainų lygio augimas arba infliacija yra vienas iš esminių makroekonominio stabilumo rodiklių. Šiuolaikinė ekonomikos teorija saikingą 1-3 procentų metinį kainų kilimą vertina kaip palankų, o spartesnį nei trys procentai kainų kilimą arba kritimą (defliaciją) – kaip žalingą ekonomikos vystymuisi. Lietuvos infliacijos statistika kaimyninių valstybių ir didžiųjų pasaulio ekonomikų kontekste pateikiama 1 paveiksle.
1 paveikslas. Metinė infliacija Lietuvoje
Šaltiniai: Tarptautinis valiutos fondas (TVF) [1], International Monetary Fund, World Economic Outlook Database, October 2023
1 paveikslo duomenys rodo, kad nuo įstojimo į Europos Sąjungą Lietuva išgyveno du infliacijos, viršijančios tvaraus vystymosi kriterijus, laikotarpius.
- 2005–2008 metais metinis kainų augimas pakilo nuo 2,7 iki 11,1 procento. Nesigilinant į to laikotarpio infliacijos priežastis ir pasekmes Lietuvai, kurios yra plačiai aprašytos knygoje „Lietuvos sveikatos sektorius amžių sandūroje“ [2], svarbu pažymėti, kad tuomet infliacija buvo rimta problema Rytų ir vidurio Europai, bet ne didžiosioms ekonomikoms. JAV ir Jungtinėje Karalystėje (JK) infliacija viršijo rizikingą 3 proc. ribą tik 2008 metais, o Vokietijoje tais metais fiksuotas infliacijos lygis siekė 2,75 procento. Latvijoje ir Lietuvoje fiksuota hiperinfliacija buvo, visų pirma, komercinių bankų agresyvaus skolinimo, o ne tikslingos centrinių bankų pinigų politikos, rezultatas.
- 2021-2023 metų infliacija sutrikdė visų Europos valstybių bei JAV ekonominę plėtrą. Knygos rašymo laikotarpiu infliacija dar nevisiškai suvaldyta. Prireiks laiko išsamiai išanalizuoti naujausiojo kainų lygio šuolio priežastis, bet preliminarius vertinimus galima atlikti jau dabar:
- 2020–2021 metais COVID-19 pandemijos poveikio pasaulinei ekonomikai švelninimui ES, JAV, JK centriniai bankai vykdė skatinamąją pinigų politiką, kuri, tikėtina, sukūrė disproporciją pinigų rinkoje;
- Daugelio šalių vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią recesijai, didino valstybės išlaidas, finansuojamas biudžeto deficito sąskaita;
- pandemija bei 2022 metais prasidėjęs karas Ukrainoje iš dalies sutrikdė pasaulines tiekimo grandines bei finansinius ryšius, pakėlė energetinių išteklių bei maisto produktų kainas;
- centriniams bankams, daugelį metų funkcionavusiems mažos infliacijos sąlygomis, prireikė laiko tam, kad suvoktų situacijos rimtumą ir pradėtų taikyti turimas veiksmingas antiinfliacines priemones.
Spartus pinigų masės didėjimas 2020–2021 metais, tikėtina, yra pagrindinė kainų šuolio 2021–2023 metais priežastis.
XX amžiuje vyravusi kiekybinė pinigų teorija teigia, kad kainų lygis, iš esmės, yra lemiamas pinigų politikos. Kiekybinė pinigų teorija grindžiama postulatu, teigiančiu, kad kainų pastovumui užtikrinti, kitoms sąlygoms esant lygioms, yra būtina, kad pinigų masės augimas sutaptų su gamybos masto augimu. Jei pinigų masė auga sparčiau nei gamybos mastas, kainų lygis pradeda augti. Siekiant išlaikyti metinę infliaciją ekonominei plėtrai palankiame 1-3 procentų lygyje, pinigų masė kas metai turi augti maždaug 2 procentiniais punktais sparčiau nei gamybos apimtis arba apie 4-5 procentais per metus. Pastarojo dešimtmečio Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybių monetarinė politika atspindima 2 paveiksle.
2 paveikslas. Pinigų masė 2012–2023 metais, EBPO
Šaltinis. OECD data extracted 8 March 2024
2 paveikslo duomenys rodo, kad 2012–2019 metais išsivysčiusiųjų valstybių pinigų masė nuosekliai augo, augimas paspartėjo 2020–2021 metais, o nuo 2022 metų pinigų masė stabilizavosi. 2021 gruodį EBPO šalių pinigų masė buvo 31 procentais didesnė nei 2019 metų pabaigoje. Kiekybinė pinigų teorija teigia, kad spartus pinigų masės padidėjimas, maždaug 20 procentiniais punktais viršijantis 2012–2019 metų periodo metų rodiklį, turėjo sukelti infliacijos šuolį.
Tikimybę, kad 2020–2021 metais vykęs pinigų masės spartus augimas turėjo paspartinti infliaciją, didina ir 2020 metais dėl pandemijos įvykęs išsivysčiusių ekonomikų gamybos susitraukimas, kuris, kaip ir M3 dinamika, atspindimi 3 paveiksle.
Jei kiekybinė pinigų teorija teisinga, 3 paveiksle atspindėtas pasaulinės gamybos smukimas 2020 metais, lydimas pinigų masės augimo, bei staigus pinigų masės padidėjimas 2021 metais turėjo sukelti kainų augimo spartėjimą, o pinigų masės stabilizavimasis, prasidėjęs 2022 metais – infliacijos lėtėjimą. Faktas, kad infliacija daugelyje EBPO valstybių pasiekė maksimumą 2022 metais ir pradėjo lėtėti 2023 metais (1 lentelė) rodo kiekybinės pinigų teorijos tinkamumą dabartinio laikotarpio tendencijų vertinimui.
3 paveikslas. Pasaulio išsivysčiusiųjų ekonomikų gamybos ir pinigų masės metinė dinamika
Šaltiniai. M3 pagal EBPO, BVP pagal International Monetary Fund, World Economic Outlook Database, October 2023. *Išankstinis vertinimas
1 lentelė. Pinigų masės ir infliacijos sąveika, proc.
Šaltinis: M3 EBPO, infliacija pagal TVF. * Išankstinis vertinimas
1 lentelėje pateikta informacija rodo, kad kainų dinamika atspindi pinigų masės pokyčius su maždaug vienerių metų vėlavimu.
2023 metų lėtėjanti infliacija, tikėtina, yra nuo 2021 metų vidurio fiksuojamo pinigų „spausdinimo“ lėtėjimo rezultatas. 2022 metais daugumos valstybių centriniai bankai pradėjo griežtinti pinigų politiką. TVF prognozuoja, kad šis pinigų masę ribojantis griežtinimas mažins infliacijos tempus ir 2024 metais.
Makroekonominio stabilumo, kurio vienu iš aspektų yra infliacijos suvaldymas, palaikymui valstybės naudoja ne tik monetarinę, bet ir fiskalinę politiką. 2020 metais daugumos šalių vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią dėl COVID-19 pandemijos gresiančiai recesijai, didino valstybės išlaidas, finansuojamas biudžeto deficito sąskaita (4 paveikslas). Tiek šalys, kurios praeitą dešimtmetį biudžeto deficito beveik neturėjo (pvz., Vokietija, Lietuva), tiek šalys, kurių biudžeto deficitas dažnai viršija ES fiskalinės politikos rekomenduojamą 3 procentų nuo BVP lygį (pvz. Prancūzija) 2020 metais nacionalinių biudžetų deficitus padidino.
4 paveikslas. Nacionalinių biudžetų deficitas, proc. nuo BVP *
* – 2023-2024 TVF įvertis
Šaltinis: TVF. International Monetary Fund, World Economic Outlook Database, October 2023
Išaugusios nacionalinių biudžetų išlaidos didino visuminę paklausą, kuri, aukšto užimtumo sąlygomis skatino infliaciją.
2. Gebėjimas numatyti infliaciją
Kiekybinė pinigų teorija, kuri supaprastintai yra aprašoma tiesinės priklausomybės tarp kainų lygio, pinigų masės ir poreikio pinigams forma nėra pakankama tam, kad atsižvelgtume į daugybę infliacijai įtaką darančių veiksnių. Centriniai valstybių bankai ir finansų analitikai infliaciją prognozuoja sudėtingų matematinių modelių pagrindu. Žemiau pateikiamos įžvalgos į tai, kiek taikomieji modeliai įgalina institucijas numatyti infliaciją didelių sukrėtimų, vienas kurių buvo 2021–2023 metais fiksuota hiperinfliacija, sąlygomis.
Lietuvos bankas (LB) kas ketvirtį skelbia einamųjų ir ateinančiųjų metų vidutinės metinės infliacijos pagal suderinto vartotojų kainų indekso (SVKI) prognozes. 2 lentelėje 2020–2023 metais LB skelbti infliacijos įverčiai lyginami su faktine atitinkamų metų infliacija. Prognozės, darytos iki einamųjų metų, vaizduojamos su ženklu t-1, o prognozės, darytos einamaisiais metais, – su ženklu t.
2 lentelė. Lietuvos banko prognozuotos vidutinės metinės infliacijos atitikimas faktui, proc.
Šaltinis: Lietuvos Banko atitinkamų laikotarpių makroekonominės prognozės
2 lentelės duomenys rodo, kad:
- 2020 metais LB prognozavo, kad 2020–2021 metais kainos Lietuvoje per metus neaugs daugiau nei 1,5 procento. 2020 metų faktiniai rezultatai prognozę atitiko, o 2021 metų faktinė infliacija buvo beveik 4 kartus didesnė nei numatė LB. Pastebėtina, kad 2020 metų gruodį LB pakeitė savo tų metų kovą pateiktą prognozę ir sumažino 2021 metais laukiamos infliacijos lygio rodiklį;
- 2021 metų kovą LB nematė esminio infliacijos kilimo 2021 metais (prognozuota 1,6 procento metinė infliacija) bei tikėjosi, kad ir 2022 metais nebus viršytas Europos centrinio banko rekomenduojamas kainų augimas iki 2 procentų per metus. Faktiniai 2021 metų skaičiai viršijo LB kovo prognozę beveik 3 kartus, o faktiniai 2022 metų skaičiai šią prognozę viršijo daugiau nei 9 kartus;
- 2021 metų eigoje, atsižvelgdamas į faktinius tų metų duomenis, LB nuolat didino tiek 2021, tiek 2022 metams numatomo infliacijos lygio skaičius. Visose 2021 metais darytose prognozėse LB numatė, kad 2022 metais infliacija išliks 2021 metų lygyje. Infliacijos stabilumo prielaida nepasitvirtino. 2022 metais infliacija Lietuvoje viršijo 2021 metų lygį bei 2021 gruodį darytą LB prognozę daugiau nei 3 kartus (žr. 3 lentelę);
- 2022 metų kovą LB jau neabejojo, kad 2022 metais bus fiksuota dviženklė infliacija (žr. 2 lentelės 5 eilutę), bet tikėjosi, kad tai bus labai trumpalaikis reiškinys. Buvo prognozuojama, kad 2023 metais infliacija neviršys 3 proc. (žr. 2 lentelės 1 eilutę). Lauktam infliacijos sulėtėjimui reikėjo, kad 2022 metų vasarą kainų augimas sustotų ir net defliacija prasidėtų. Šioms prielaidoms nepasitvirtinus, LB 2022 metų gruodį kilstelėjo 2023 metų infliacijos lygio prognozę beveik 5 kartus (nuo pavasarį lauktų 1,9 procento iki 9,5 procento).
3 lentelė. 2021 metais LB darytos vidutinės metinės infliacijos prognozės
Šaltinis: Lietuvos Banko makroekonominės prognozės
Aukščiau pateikta LB prognozių atitikimo faktiniams infliacijos rodikliams apžvalga rodo, kad atsakymas į paragrafo pradžioje suformuluotą klausimą „kiek taikomieji modeliai įgalina institucijas numatyti infliaciją didelių sukrėtimų sąlygomis“ yra neguodžiantis. 2020–2022 metais neatitikimas tarp prognozių ir faktinių duomenų buvo milžiniškas.
Prognozių netikslumas turi ne tik akademinį aspektą. Prognostinės paklaidos trikdo valstybinių ir privačių institucijų veiklos planavimą. Pavyzdžiui, 2021 metų valstybės biudžetas 2020 metų gegužę pradėtas rengti numatant 1,5 procento infliacijos lygį, o buvo įgyvendinamas esant 4,6 procento infliacijai, t. y. tris kartus didesnei už numatytąją. 2022 metų valstybės biudžetas 2021 metų gegužę pradėtas rengti numatant 1,9 procento infliacijos lygį, o buvo įgyvendinamas esant 18,9 procento infliacijai, t. y. devynis kartus didesnei už numatytąją.
Tarptautinę migraciją nagrinėjančioje apžvalgoje [3] prognostiniai Lietuvos valstybinių institucijų pateikiami skaičiai yra lyginami su faktiniais ir su „Sveikatos ekonomikos centro“ (SEC) darytų prognozių duomenimis. Deja, Lietuvoje nėra institucijų, pajėgių makroekonominio prognozavimo srityje kurti kokybiškas alternatyvas valstybinių institucijų rengiamiems prognostiniams vertinimams. Valstybės pagalba tokių institucijų kūrimui padėtų tiksliau numatyti ateitį bei kurtų prielaidas efektyvesniam valstybės valdymui.
3. Realusis darbo užmokestis kaip viena iš 2021–2023 metų hiperinfliacijos priežasčių ir pasekmių
Apžvalgose nagrinėjamu 2011–2023 metų laikotarpiu Lietuvos gyventojų gaunamo darbo užmokesčio perkamosios galios (dažnai įvardijamos realiojo darbo užmokesčio terminu) dinamika pateikiama 4 paveiksle.
5 paveikslo duomenys rodo, kad realiojo darbo užmokesčio (RDU) dinamikoje 2011–2023 metais išsiskiria 3 periodai:
- saikingas RDU kilimas 2011–2015 metais;
- spartus RDU kilimas 2016–2020 metais;
- RDU smukimas 2021–2023 metais.
Esminis tvaraus RDA augimo veiksnys yra gamybos apimties augimas. Gamybos didėjimas, matuojamas, pavyzdžiui, BVP augimu yra asmeninio vartojimo didėjimo pagrindas. Ilguoju laikotarpiu BVP ir RDU, jei šalies darbuotojų skaičius mažai kinta, turi kisti daugmaž tolygiai.
5 paveikslas. Realusis darbo užmokestis Lietuvoje, 2011 m. I ketvirtis – 100
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra [4]. Oficialiosios statistikos portalas
2011–2015 metais BVP ir RDU augimo tolygumas buvo užtikrintas (žr. 6 paveikslas). Per šį laikotarpį BVP išaugo 16,5 proc., o RDU – 20,2 proc.
6 paveikslas. BVP ir RDU dinamika Lietuvoje 2011–2015 m., 2011 m. I ketvirtis – 100
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas
2016–2020 metais RDU augimas buvo žymiai spartesnis nei gamybos masto augimas (žr. 7 paveikslą). Tuo laikotarpiu ES, JK, JAV centrinių bankų vykdyta pinigų masės didinimo politika sukūrė monetarines prielaidas darbo užmokesčiui didėti sparčiau nei kyla darbo našumas ir gamybos mastas. Atotrūkis tarp BVP ir RDU kilimo tempų ypač išryškėjo 2020 metais, kuriais COVID-19 pandemija sustabdė ekonomikos augimą, o Lietuva (kaip ir daugelis Europos valstybių) skatino darbo užmokesčio kilimą. 2016–2020 metais BVP išaugo 17,5 proc., o RDU – 50 proc. Vartojimas sparčiau nei gamyba didėti negali ilgą laiką, o tai reiškia, kad 2016–2020 metų laikotarpiu formavosi prekėmis ir paslaugomis nepadengtas pajamų „burbulas“.
7 paveikslas. BVP ir RDU dinamika Lietuvoje 2016–2023 m., 2011 m. I ketvirtis – 100
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas
Darbo užmokesčio didėjimas spartesniais nei didėja gamyba tempais buvo viena iš visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos nesubalansavimo, lėmusio infliacijos šuolį 2021–2023 metais, išraiškų.
RDU smukimas 2021–2023 metais, tikėtina, yra ekonominės realybės, nulemtos dėl spartaus pinigų masės didėjimo atsiradusio išlaidų „burbulo“, korekcija. Nuo 2021 metų pradžios kainų kilimo tempas viršija nominalaus darbo užmokesčio didėjimo tempą ir tai lemia RDU smukimą. RDU smukimas priartino RDU ir BVP dinamiką apibūdinančias tendencijas. Karas Ukrainoje, pabrangę energetiniai ištekliai, silpnai socialiai orientuota valstybės politika, RDU smukimo tendencijas, tikėtina, sustiprino. Žemiau pateikiama gyventojų pajamų (realiojo darbo užmokesčio ir senatvės pensijų), t. y. perkamosios galios, dinamikos 2021–2023 metais apžvalga.
4. Lietuvos gyventojų perkamoji galia 2021–2023 metais
Lietuvos gyventojų realiųjų pajamų praradimų suminiai vertinimai rodo, kad, kainoms kylant sparčiau nei gyventojų nominaliosioms „popierinėms“ pajamoms, vidutinį darbo užmokestį (VDU) gaunantys darbuotojai 2021–2023 metais prarado daugiau nei 2000 eurų pajamų, o vidutinę socialinio draudimo senatvės pensiją gaunantys asmenys – daugiau nei 600 eurų pajamų 2021 metų pradžios kainomis.
4.1. Realusis vidutinis darbo užmokestis (RDU)
2021–2023 metais kainos kilo sparčiau nei nominalusis darbo užmokestis ir tai lėmė realiojo darbo užmokesčio smukimą.
8 paveikslas. Realiojo vidutinio darbo užmokesčio dinamika Lietuvoje
Šaltinis. Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas
7 paveikslo duomenys rodo, kad:
- 2021 metais realusis darbo užmokestis arba darbo užmokesčio perkamoji galia neaugo, bet ir nesmuko;
- per pirmus tris 2022 metų ketvirčius realusis darbo užmokestis smuko beveik 10 procentų;
- per pirmus tris 2023 metų ketvirčius realusis darbo užmokestis saikingai padidėjo, palyginti su 2022 metų rodikliu, bet liko beveik 5 procentais mažesnis nei buvo 2020 metų pabaigoje.
Realusis darbo užmokestis yra sąvoka, kurią naudoja ekonomistai ir sociologai, atspindinti nominalaus darbo užmokesčio, mokesčių lygio ir kainų kitimo sąveiką. Siekdami turinį apie realųjį darbo užmokestį padaryti suprantamesnį, pateikiame skaičiavimų, rodančių, kiek prekių už vidutinį darbo užmokestį, esant 2021 metų kainoms, galima buvo nusipirkti 2021–2023 metais. 2021 metais neto VDU buvo lygus 1597,3 euro.
9 paveikslo duomenys rodo, kad:
- VDU perkamoji galia trečiąjį 2022 metų ketvirtį, vertinant 2020 metų pabaigos kainomis, siekė 1426,2 euro ir buvo daugiau nei 150 eurų mažesnė nei 2021 metais;
- 2023 metais VDU perkamoji galia saikingai padidėjo, palyginti su blogiausiu 2022 metų laikotarpiu, bet ji liko beveik 75 eurais mažesnė nei 2021 metais.
Skirtumas tarp VDU perkamosios galios kiekvieną 2022–2023 metų laikotarpį ir šio rodiklio 2021 metais rodo, kiek dirbantieji prarado kiekvieną 2022–2023 metų mėnesį, o šių praradimų sumavimas rodo nuo 2021 metų nuolat didėjantį bendrąjį praradimų mastą.
9 paveikslas. Vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio Lietuvoje perkamoji galia, eurais
Šaltinis: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas, autoriaus skaičiavimas
10 paveikslo duomenys rodo, kad 2022 metais VDU uždirbantis žmogus iš atlyginimo galėjo nusipirkti už 1244,8 euro mažiau prekių ir paslaugų nei 2021 metais; per pirmuosius tris 2023 metų ketvirčius gyventojų praradimai išaugo dar beveik 850 eurų ir pasiekė 2101,9 euro lygį. Vertinimas yra konservatyvus, nes naudotos 2021 metų, o ne gerokai aukštesnės 2022 ir 2023 metų kainos.
10 paveikslas. Dėl realiojo vidutinio darbo užmokesčio smukimo 2021–2023 metais prarastos vienam dirbančiajam tenkančios pajamos
Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas, autoriaus skaičiavimas
2101,9 euro per nepilnus dvejus metus yra kiekvieno VDU uždirbančio Lietuvos gyventojo biudžete iškastos duobės dydis. Žinant, kad Lietuvoje dirba apie 1 milijonas žmonių, nesunku apskaičiuoti, kad bendri dėl realiojo darbo užmokesčio smukimo susidarę gyventojų praradimai viršija 2 milijardus eurų.
4.2. Realusis minimalus mėnesinis darbo užmokestis arba minimali mėnesinė alga (MMA)
Oficialių duomenų apie realiosios MMA dinamiką nėra, nes kainų indeksas MMA gaunančių namų ūkių vartojamų prekių krepšeliui nėra skaičiuojamas. Žemiau pateikiami realiosios MMA dinamikos vertinimai atlikti remiantis oficialiai skelbiamais nominaliosios MMA lygio ir vartojimo prekių bei paslaugų kainų indekso (VKI) rodikliais.
11 paveikslo duomenys rodo, kad Lietuvoje:
- nuo 2021 metų pradžios iki 2022 metų pabaigos kainos (mėlyna linija) sparčiai kilo ir 2023 metų liepą siekė 136,3 procento 2021 metų sausio mėn. lygio;
- MMA (punktyrinė linija), indeksuojama kalendorinių metų pradžioje, 2023 metų liepą siekė 130,8 procento 2021 metų sausio mėn. lygio;
- realioji MMA (stulpeliai), pakeliama metų pradžioje, bet dėl infliacijos metų eigoje mažėja;
- nuo 2021 m. sausio kainų kilimas vyksta sparčiau nei indeksuojama MMA (tik vieną mėnesį MMA pokytis buvo spartesnis nei VKI) ir tai lemia MMA perkamosios galios atsilikimą nuo periodo pradžioje pasiekto lygio;
- MMA, koreguojama metų pradžioje, tai atspindi MMA kreivės laiptuotumas. Svarstytina, ar sparčių ekonominių pokyčių (pvz., hiperinfliacijos) laikotarpiais MMA neturėtų būti tikslinama kas 6 mėn. ar dar dažniau.
11 paveikslas. Realiosios minimalios mėnesinės algos Lietuvoje dinamika, 2021 metų sausis – 100 procentų
Šaltinis: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas, autoriaus skaičiavimas
Skirtumas tarp MMA perkamosios galios kiekvienu 2021–2023 metų laikotarpiu ir 2021 metų sausį buvusios MMA dydžio rodo, kiek mažiausias pajamas gaunantys dirbantieji prarado kiekvieną nagrinėjamo laikotarpio mėnesį, o šių praradimų sumavimas rodo nuo 2021 metų pradžios nuolat didėjantį bendrąjį praradimų mastą.
12 paveikslo duomenys rodo, kad 2021 metais uždirbantieji MMA, pagal 2021 metų sausio MMA duomenis, galėjo nusipirkti prekių ir paslaugų už 303,7 euro mažiau nei 2021 metais; 2022 metais praradimai padidėjo dar beveik 630 eurų ir suminis rodiklis pasiekė 960 eurų per metus; per pirmuosius du 2023 metų ketvirčius gyventojų praradimai padidėjo dar beveik 150 eurų ir pasiekė 1109,2 euro per metus lygį arba beveik 2 MMA (2021 metais MMA siekė 642 eurus). Vertinimas yra konservatyvus, nes vertinimui ėmėme 2020 metų pabaigoje buvusias kainas, o ne beveik 35 procentų aukštesnes 2023 metų kainas.
12 paveikslas. Dėl realiosios MMA smukimo 2021–2023 metais prarastos vienam dirbančiajam tenkančios pajamos
Šaltinis: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas, autoriaus skaičiavimas
Statistiniai skaičiai rodo menką visuomenės dėmesį sunkiausiai besiverčiantiems Lietuvos gyventojams. Jei realus VDU, kurio dinamiką daugeliu atveju nulemia privataus sektoriaus sprendimai, 2021 metais beveik nekito, tai realusis minimalus mėnesinis darbo užmokestis, kurio tvirtinimas yra vyriausybės kompetencija, 2021 metų gruodį tesiekė 90,9 procento 2021 metų pradžios lygio. Tikėtina, kad apžvalgos pradžioje aprašytas (žr. 2 lentelę) netikslus infliacijos prognozavimas buvo viena iš esminių MMA perkamosios galio smukimo 2021 metais priežasčių.
4.3. Realioji vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija
Kaip ir MMA atveju, oficialių duomenų apie realiosios pensijos dinamiką nėra, nes kainų indeksas pensijas gaunančių namų ūkių vartojamų prekių ir paslaugų krepšeliui nėra skaičiuojamas. Žemiau pateikiami realiosios vidutinės senatvės pensijos dinamikos vertinimai atlikti remiantis oficialiai skelbiamais vidutinės pensijos ir vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso (VKI) rodikliais.
13 paveikslas. Realioji vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, 2021 m. I ketvirtis – 100
Šaltinis: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas, autoriaus skaičiavimas
13 paveikslo duomenys rodo, kad:
- senatvės pensija yra indeksuojama metų pradžioje. 2021 metų pradžios pensijos perkamosios galios lygis nagrinėjamu laikotarpiu nė karto nebuvo pasiektas;
- dėl infliacijos reali senatvės pensija metų eigoje mažėjo ir 2021 metų IV ketvirtį pensijos perkamoji galia tesiekė 92,1 procento, o 2022 metų IV ketvirtį – 87,7 procento 2021 metų I ketvirčio lygio;
- 2023 metais, infliacijai sulėtėjus, senatvės pensijų perkamoji galia stabilizavosi maždaug 4 procentiniais punktais žemesniame lygyje nei buvo 2021 metų pradžioje.
Siekdami turinį apie pensijos perkamosios galios (realiosios pensijos) smukimą ir jos dinamiką padaryti suprantamesniais, pateikiame skaičiavimų, rodančių kiek prekių už vidutinę senatvės pensiją, esant 2021 metų I ketvirčio kainoms, galima buvo nusipirkti 2021–2023 metais.
14 paveikslo duomenys rodo, kad:
- pinigine išraiška vidutinė senatvės pensija didėjo nuo 413 eurų 2021 metais iki 540 eurų 2024 metais;
- pensijos perkamoji galia ketvirtą 2022 metų ketvirtį, vertinant 2021 metų pradžios kainomis, siekė 362,4 eurus ir buvo daugiau nei 50 eurų mažesnė nei 2021 metų pradžioje;
- 2023 metų pirmą pusmetį pensijos perkamoji galia saikingai padidėjo, palyginti su blogiausiu 2022 metų laikotarpiu, bet išliko beveik 20 eurų mažesnė nei buvo nagrinėjamo periodo pradžioje.
14 paveikslas. Vidutinė senatvės pensija pinigine išraiška ir jos perkamoji galia 2021 metų pirmojo ketvirčio kainomis
Šaltinis: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas, autoriaus skaičiavimas
Skirtumas tarp pensijos perkamosios galios kiekvienu 2021–2023 metų laikotarpiu ir 2021 metų I ketvirtį buvusiosios pensijos perkamosios galios rodo, kiek pensininkai prarado kiekvienu laikotarpiu, o šių praradimų sumavimas rodo nuo 2021 metų pradžios nuolat didėjantį bendrąjį praradimų mastą.
15 paveikslas. Dėl realiosios vidutinės socialinio draudimo senatvės pensijos smukimo 2021–2023 metais prarastos vienam pensininkui tenkančios pajamos
Šaltinis: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas, autoriaus skaičiavimas
15 paveikslo duomenys rodo, kad 2022 metų IV ketvirtį gaunantieji vidutinę pensiją galėjo nusipirkti prekių ir paslaugų už 174,5 euro mažiau nei 2021 metų I ketvirtį. 2022 metais praradimai padidėjo beveik 350 eurų, o suminis rodiklis pasiekė 521,7 eurus; palyginti su 2020 metais, per pirmuosius tris 2023 metų ketvirčius pensininkų praradimai padidėjo dar beveik 150 eurų ir pasiekė 664 eurų lygį.
Tikėtina, kad pensininkų vartojamų prekių kainos didėjo sparčiau nei turtingųjų šalies gyventojų vartojamų prekių kainos.
Per beveik trejus metus kiekvieno vidutinę senatvės pensiją gaunančio gyventojo biudžete „iškastos duobės“ dydis yra 664 eurai. Žinant, kad Lietuvoje yra apie 700 tūkst. senatvės pensininkų, nesunku apskaičiuoti, kad bendrieji praradimai, susidarę dėl pensijos perkamosios galios smukimo, viršija 450 milijonų eurų sumą.
5. Ar realu, kad Lietuvos Vyriausybė 2024 metais sugebės žmonėms kompensuoti 2021–2023 metais susikaupusius praradimus dėl darbo užmokesčio ir senatvės pensijos perkamosios galios smukimo?
Tikėtina, kad 2024 metais VDU ir pensijos didės. Suminių gyventojų praradimų skaičiavimas leidžia vertinti, kiek numatomi VDU kėlimai užpildys dabar esančią, 2021 metų kainomis įvertintą, 2101,9 euro duobę kiekvieno VDU uždirbančiojo ir 664 eurų duobę kiekvieno vidutinę senatvės pensiją gaunančiojo biudžetuose. Tam, kad šios duobės būtų užpildytos, reikia investuoti maždaug 3 milijardus eurų 2024 metų kainomis. Politinis siekio užpildyti susidariusią duobę motyvas yra akivaizdus (2024 m. rudenį vyksiantys LR Seimo rinkimai), o ekonominis tikslingumas diskutuotinas. Neatsakius į klausimus, ar 2020 metais fiksuoti realusis darbo užmokestis ir realioji senatvės pensijos perkamoji galia atitiko Lietuvos ekonomikos potencialą, ar tai buvo pajamų burbulo išraiška bei, kokią įtaką gyventojų pajamų perkamosios galios smukimui turėjo dėl karo Ukrainoje bei ekonominių sankcijų pakilusios kainos ir migracija, aukščiau pateikti praradimų skaičiavimai yra tik žingsnis, aiškinantis sudėtingus nūdienos reiškinius, bet ne receptas politiniams sprendimams.
6. Atitiktis tarp BVP ir gyventojų realiųjų pajamų kitimo 2021–2023 metais
2021–2023 metų Lietuvos ekonominiai rezultatai yra prastesni nei būtų buvę išlaikius 2016–2019 metų vystymosi tempą (žr. 4 lentelę).
4 lentelė. BVP pokytis, lyginant su BVP rodikliu 2020 metais, 2020 metų kainomis, mlrd. eurų
Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas, autoriaus skaičiavimas
Jei sukurtas BVP padidėjimas 2021–2023 metų laikotarpiu pasiskirstytų pagal tradicinę Lietuvai gamybos rezultatų struktūrą, šalies gyventojų vartojimas per aptariamąjį laikotarpį turėjo padidėti apie 6 milijardais eurų (namų ūkių vartojimo išlaidos Lietuvoje siekia apie 60 proc. BVP). Aukščiau atlikta realiojo darbo užmokesčio ir pensijų perkamosios galios analizė rodo, kad iš algų ir pensijų gyvenančių žmonių realiosios pajamos ne tik kad nepadidėjo, bet 2021–2023 metų laikotarpiu sumažėjo maždaug 2,5 milijardais eurų. Maždaug 8,5 milijardai eurų, kurie, išlaikant daugiametę tendenciją, 2021–2023 metais turėjo padidinti namų ūkių vartojimą, pagal vertinimą, atliktą realiojo darbo užmokesčio ir realiųjų pensijų pagrindu, namų ūkių nepasiekė.
7. Dirbančiųjų skaičiaus ir realiojo vidutinio darbo užmokesčio dinamikos sąveika
Didėjantis Lietuvos dirbančiųjų skaičius yra vienas iš atsakymo, kodėl realusis vidutinis darbo užmokestis 2021–2023 metais smuko, elementų. Dirbančiųjų skaičiaus kitimo tendencija rodo, kad 2020–2023 metais Lietuvos dirbančiųjų skaičius didėjo dėl gausėjančios imigracijos bei vyresniojo amžiaus žmonių įsitraukimo į darbo rinką. Dirbančiųjų skaičiaus indekso ir realiojo vidutinio darbo užmokesčio indekso sandauga leidžia apskaičiuoti visų dirbančiųjų perkamosios galios (realiųjų pajamų) dinamiką.
16 paveikslo duomenys rodo, kad 2020–2023 metais realiojo vidutinio darbo užmokesčio smukimas ir didėjantis užimtųjų skaičius atsvėrė vienas kitą. Visų dirbančiųjų realusis darbo užmokestis buvo beveik pastovus.
16 paveikslo duomenys rodo kur „dingo“ dalis (maždaug 2 milijardai eurų) potencialaus gyventojų vartojimo padidėjimo. Atsakymas į klausimą, kas atsitiko su likusiais 6,5 milijardo eurų potencialaus gyventojų vartojimo padidėjimo, reikalauja papildomos analizės.
16 paveikslas. Lietuvos dirbančiųjų realiosios pajamos, 2020 m. IV ketv. – 100
Šaltinis. Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas, autoriaus skaičiavimas
8. Infliacija ir vartotojų pasitikėjimo rodiklis. Investicijų į būstą pokytis 2021-2022 metų hiperinfliacijos sąlygomis
Lietuvos statistikų periodiškai vertinamo vartotojų pasitikėjimo rodiklio (žr. 17 paveikslą) dinamika rodo gyventojų nuotaikų svyravimą:
- pesimistinės nuotaikos buvo labai stiprios 2009–2011 metais ekonominės krizės laikotarpiu;
- 2012–2020 metais, galvojančių, kad situacija šalyje gerėja buvo maždaug tiek pat, kiek galvojančių, jog ji prastėja. Pusiausvyra tarp pesimistų ir optimistų lėmė artimą nuliui vartotojų pasitikėjimo rodiklį;
- 2021–2022 metais fiksuota infliacija veikė tiek gyventojų gerovę, tiek šios gerovės subjektyvų suvokimą. Gyventojų pesimizmas dėl gyvenimo lygio buvo ypač stiprus 2022 metais, sparčiausios infliacijos laikotarpiu (žr. 18 paveikslą);
- 2023 metais, kainų kilimui lėtėjant, pesimistinės nuotaikos ėmė silpnėti.
17 paveikslas. Lietuvos gyventojų požiūris į ekonominę situaciją šalyje
Šaltinis: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas
Laikotarpiais tarp 2009–2010 metų ekonominės krizės ir 2021–2022 metais siautusios hiperinfliacijos buvo maždaug tiek pat žmonių, galvojančių, kad situacija šalyje gerėja, ir tiek pat, – kad ji prastėja. Pusiausvyra tarp pesimistų ir optimistų lėmė artimą nuliui vartotojų pasitikėjimo rodiklį.
Kas mėnesį gyventojų klausiama, kaip jie vertina finansinės padėties pasikeitimą. 18 paveikslo skaičiai rodo, kad 2022 metais žymiai daugiau buvo atsakiusių, jog gyvenimas sunkėja nei mačiusių pagerėjimo ženklus.
18 paveikslas. Lietuvos gyventojų požiūris į ekonominę situaciją šalyje 2020–2023 metais
Šaltinis: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas
Populiari viešoji nuomonė, kad Lietuvos gyventojai yra vieni iš didžiausių pesimistų Europoje. Palyginamieji sociologiniai tyrimai šią nuostatą nevisiškai patvirtina. Eurostat periodiškai aiškinasi 10 balų skalėje atspindimą visų ES šalių gyventojų pasitenkinimą gyvenimu. 19 paveiksle pateikti duomenys rodo, kad 2018 metais Lietuviai iš tiesų buvo tarp didžiausių pesimistų, bet 2021 metais Lietuvos gyventojų pasitenkinimas gyvenimu padidėjo, o 2022 metais šis rodiklis dar pagerėjo. Aptariamu laikotarpiu pasitenkinimas gyvenimu didėjo Estijoje ir Latvijoje, buvo aukštas bet pastovus Lenkijoje bei smuko Vokietijoje, Švedijoje ir vidutiniškai ES. 2022 metais Lietuvos ir vidutiniai ES pasitenkinimo gyvenimu rodikliai susilygino.
19 paveikslas. Pasitenkinimas gyvenimu prie Baltijos jūros esančiose ES valstybėse
Šaltinis: Eurostat duomenų bazė
Egzistuoja neatitiktys tarp pesimistinio 2022 metų vertinimo 17-18 paveiksluose ir santykinai optimistinio vertinimo 19 paveiksle. Palikdami fiksuotų neatitikčių vertinimą sociologams, panagrinėsime, kokios iš 2022 metais vyravusių tendencijų palaikė šalies gyventojų optimizmą.
Tikėtina, kad 2021–2023 metais vienas iš Lietuvos gyventojų optimizmą palaikiusių veiksnių buvo nekilnojamojo turto kainos (investicijų į nekilnojamąjį turtą kapitalizacijos didėjimas).
5 lentelė. Būsto kapitalizacija 2020 metų 12 mėn. kainomis, 2020 metai – 100
Šaltinis: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas, autoriaus skaičiavimai
Kaip rodo 5 lentelės duomenys, 2020–2023 metais Lietuvoje būsto kainos kilo sparčiau nei vartojimo prekių ir paslaugų kainos.
Būsto kainoms kylant sparčiau nei VKI, didėjo Lietuvos namų ūkių valdomo būsto kapitalizacija pastoviomis kainomis. 6 lentelėje pateikiamas būsto kapitalizacijos pokyčio apskaičiavimas, darant prielaidą, kad būsto kainas nusako VDA skelbiami duomenys apie būsto pardavimo kainas.
6 lentelė. Būsto kapitalizacijos masto pokytis 2020–2023 metais
Šaltinis: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas, autoriaus skaičiavimai
Nagrinėdami BVP ir gyventojų vartojimo kitimą 2020–2023 metais nustatėme, kad vartojimas dėl BVP didėjimo turėjęs padidėti maždaug 6 milijardais eurų, susitraukė: sumažėjo beveik 2,5 milijardais eurų dėl realiojo darbo užmokesčio ir pensijų perkamosios galios smukimo. 2020–2023 metais fiksuotas gyvenamojo būsto kapitalizacijos padidėjimas 6,8 milijardais eurų iš dalies kompensavo RDU ir pensijų perkamosios galios smukimo neigiamą poveikį gyventojų gerovei ir pasitenkinimui gyvenimu.
Eurostat duomenimis kaimyninėse valstybėse nekilnojamas turtas brango lėčiau nei Lietuvoje (žr. 20 paveikslą). Vokietijoje ir dalyje kitų Europos valstybių būsto kapitalizacijos didėjimas neatsvėrė infliacijos generuotų praradimų ir tai, tikėtina, iš dalies paaiškina pasitenkinimo gyvenimu smukimą Vokietijoje, Švedijoje bei ES vidutiniškai.
20 paveikslas. Būsto kainų kitimas ES Baltijos jūros regione
Šaltinis: Eurostat duomenų bazė
Būsto kapitalizacijos didėjimo analizė rodo, kad turto persiskirstymas tarp namų ūkių yra vienas iš atsakymų, kodėl 2021–2023 metais, augant (nors ir lėtai) gamybai, daugumos Lietuvos gyventojų pajamos mažėjo ir kur „dingo“ sukurtos gėrybės. Nagrinėjamu laikotarpiu asmenys, disponuojantys nekilnojamu turtu, galėjo iš dalies ar net visiškai kompensuoti realiojo darbo užmokesčio bei pensijų sumažėjimą. Kita vertus, nuomojantys būstą ir turintys santaupų bankuose asmenys uždarbio ir pensijų perkamosios galios praradimus papildomai padidino indėlių nuvertėjimo apimtimi.
Medžiagą parengė Gediminas Černiauskas, 2024 balandis
[1] International Monetary Fund (IMF), World Economic Outlook Database, October 2023.
[2] http://www.sec.lt/wp-content/uploads/2024/02/Knyga-2010-11-05-spaudai_s.pdf [3] https://eihsd.eu/tarptautines-migracijos-dinamika-2004-2018-metais-tendenciju-kitimas-2018-2023-metais-prognozes-poveikis-lietuvos-socialinei-ekonominei-raidai/ [4] Iki 2023 m. Lietuvos statistikos departamentas.