Investicijos į sveikatą kaip vienas esminių gamybos augimo veiksnių. Sveikatos apsauga kaip reikšmingas, gyventojų poreikius tenkinantis, sektorius

Šioje apžvalgoje pateikiama medžiaga yra Sveikatos ekonomikos centro (SEC) bendradarbiaujant su European Institute of Health and Sustainable Development (EIHSD) numatomos 2024 išleisti knygos, kurios sąlyginis pavadinimas „Lietuvos sveikatos priežiūra pilnametystės Europos sąjungoje sulaukus“, dalis.

Vienas iš ekonomikos mokslo tėvų Adam Smith XVIII amžiuje suformavo teorinę nuostatą, kad žemės ūkio produktų, pramonės gaminių kūrimas, statybos yra gamybinis darbas, o daugumos paslaugų, įskaitant sveikatos paslaugas, kūrimas – negamybinis darbas. Paslaugų kaip negamybinės veiklos samprata ekonominėje teorijoje vyravo iki XIX amžiaus vidurio, kada šią paradigmą pradėjo keisti sutarimas, jog visos veiklos, tenkinančios žmonių vartotojiškus ar investicinius poreikius, yra kuriančios vertę, kad bendrojo vidaus produkto (sąvoka atsirado XX amžiaus pradžioje) kūrime dalyvauja ir pramonė, ir prekyba, ir kultūros, sveikatos apsaugos, švietimo sektoriai. Tai, kad Vakarų ekonominė teorija sveikatos sektorių pripažįsta lygiateisiu BVP kūrimo proceso dalyviu, nereiškia, kad nūdienos viešojoje opinijoje neliko pasenusių, iš XVIII amžiaus atėjusių nuostatų:

  • Lietuvos vyresniosios kartos atstovai mena „marksistinę“ negamybinio darbo teoriją (Marx perėmė šią teoriją iš A. Smith), kuri iki pat nepriklausomybės atkūrimo buvo dėstoma šalies universitetuose;
  • nūdienos ekonominės teorijos vadovėliuose nėra ekonomikos sektorių skirstymo į gerus (gamybinius) ir negerus (negamybinius). Tačiau paslaugų sektoriaus , įskaitant sveikatos ir švietimo, žeminančių nuomonių viešojoje erdvėje gausu. Dažnas verslininkas pasididžiuoja, kad jo prakaitu bei išmintimi sukurtomis gėrybėmis yra išlaikomi socialiniai sektoriai; dažnas finansų ar ekonomikos ministerijos darbuotojas vertina sveikatos ar švietimo finansavimą vien kaip išlaidas, o šio finansavimo mažinimą laiko viena iš esminių savo pareigų;
  • vadybos teorijoje šiuo metu populiari „viešosios naujosios vadybos“ kryptis nekabina sveikatai negamybinio sektoriaus etiketės, bet, akcentuodama privačios vadybinės praktikos primatą prieš valstybiniame sektoriuje priimtą valdymo kultūrą, sveikatos sektorių (kuris Europoje iš esmės yra valstybinis) paverčia antrarūšiu.

Sveikatos sektoriaus atstovams visoje Europoje nuolat tenka ginčytis su socialinį sektorių žeminančių pažiūrų skleidėjais. Žemiau pateikiama sveikatos sektoriaus reikšmingumo šalių funkcionavimui bei ekonominei plėtrai argumentacija.

1. Sveikatos sektorius kaip viena iš investicinių ūkio šakų. Teoriniai pagrindai ir statistiniai matavimai

Abipusis priežastinis ryšys tarp ekonomikos plėtros ir gyventojų sveikatos pokyčių

Tradicinė ekonomikos augimo ir žmonių sveikatos lygio sąveikos analizė grindžiama prielaida, jog auganti gamyba kuria sveikatos stiprinimo prielaidas. Šios koncepcijos argumentacija yra tokia:

  • gamybos apimtis didėja;
  • sveikatos finansavimas didėja tokiu pačiu tempu kaip ir BVP ar net sparčiau;
  • didėjantis sveikatos biudžetas užtikrina gausesnį sveikatos paslaugų ir prekių pirkimą;
  • gausesnis sveikatos paslaugų ir prekių kiekis užtikrina ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą.

Kelių Europos šalių pavyzdžiu įvertinsime, kaip tiksliai aukščiau įvardinti argumentai atitinka XXI amžiaus pradžios realijas.

1 argumentas. BVP apimtis didėja visoje ES, bet šalių narių BVP didėjimo tempai yra skirtingi, tai rodo 2000–2022 metų duomenys. Lenkijos ir Lietuvos BVP kilimas buvo santykinai spartus, Vengrijos ir Vokietijos – saikingas, o Italijos BVP 2022 metais mažai skyrėsi nuo lygio, pasiekto 2000 metais.

1 paveikslas. BVP augimas referentinėse Europos valstybėse. 2000 m. – 100

Šaltinis. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) [1]

2 argumentas. Teiginys, kad sveikatos finansavimas didėja tokiu pačiu tempu kaip ir BVP ar net spartesniu yra teisingas ilguoju laikotarpiu, bet ne visuomet atitinka konkrečių šalių kasmetinę dinamiką. 2009–2014 metais Lenkijos, o Lietuvos 2003–2007 ir 2010–2014 metais sveikatos išlaidų dalis nuo BVP mažėjo (2 paveikslas).

 2 paveikslas. Visos išlaidos sveikatai, procentas nuo BVP keliose referentinėse ES šalyse

Šaltinis. Duomenys surinkti iš Eurostat ir PSO (WHO Health for All) duomenų bazių.

Lietuvos ekonomika 2000–2022 metais augo sparčiausiai tarp referentinių šalių (1 paveikslas), bet tai neužtikrino tvaraus mūsų šalies gyventojų sveikatos lygio gerėjimo (3 paveikslas). Santykinai prastą sveikatos rodiklių dinamiką lėmė Lietuvos sveikatos politikos nenuoseklumas, pasireiškęs sveikatos finansavimo dinamikos netolygumu, nepakankamu dėmesiu traumatizmui, chroniškų ligų profilaktikai bei kitoms sritims, aprašytoms Apžvalgoje Nr. 1, skirtoje Lietuvos sveikatos strategijos nagrinėjimui.

2000–2007 metais Lietuvos gyventojų sveikatos lygis smuko, per šiuos metus vidutinės gyvenimo trukmės (VGT) atotrūkis nuo tarp ES šalių pirmaujančios Italijos padidėjo nuo 7,5 metų iki 10,9 metų. Lietuvai prireikė 10 metų sugrįžti prie 2000 metais buvusio skirtumo. Tai, kad spartus Lietuvos BVP kilimas neužtikrino spartaus sveikatos lygio gerėjimo, ir tai, kad Italija, kurios BVP 20002020 metais beveik nesikeitė, sugebėjo užtikrinti nuoseklų gyventojų gyvenimo trukmės ilgėjimą, rodo, kad priklausomybė tarp ekonomikos bendrosios dinamikos ir sveikatos nėra tiesinė, tai demonstruoja grynai ekonominio sveikatos dinamikos aiškinimo ribotumą.

Ryšio tarp ekonomikos ir sveikatos lygio sudėtingumas nereiškia, jog šis ryšys neegzistuoja. 4 paveikslas, atspindintis Baltijos jūros regiono šalių BVP ir VGT sąveiką, rodo stiprią statistinę priklausomybę tarp šių parametrų.

3 paveikslas. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė (VGT) referentinėse šalyse, metai

Šaltinis. Eurostat duomenų bazė.

4 paveikslas. Priklausomybė tarp ekonominio šalies išsivystymo (BVP vienam gyventojui pagal PPP metodologiją, 2017, JAV doleriais) ir tikėtinos gyvenimo trukmės (Estija, Lenkija, Lietuva, Suomija, Vokietija), 2013-2022 metai

Šaltinis. Tarptautinis valiutos fondas (TVF)

4 paveiksle matomi 2 debesys: senosios ES narės (Vokietija, Suomija) yra debesyje, kurio BVP yra intervale 45000-60000 JAV dolerių, o VGT yra intervale 80-82 metai; naujosios ES šalys (Estija, Lenkija, Lietuva) yra debesyje, kurio BVP yra intervale 25000-40000 JAV dolerių, o VGT yra intervale 74-79 metai. Tai, kad Estijos, Lenkijos ir Lietuvos gyventojų sveikatos lygio skirtumai didesni nei fiksuojami senosios Europos šalių gyventojų, tikėtina, atspindi skirtingus valstybių gebėjimus valdyti sveikatos determinantes. 4 paveiksle atspindėtas vertinimas grindžiamas 2013–2022 metų Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis. Straipsnio autorių 2017 m. darytas vertinimas, grindžiamas 1995–2014 metų duomenimis (Health Studies 2016 [2]) taip pat demonstruoja stiprią priklausomybę tarp BVP ir VGT (R² = 0.862).

Regresinė analizė bei jos pagrindu nustatytos lygtys ir koreliacijos koeficientai rodo statistinio ryšio tarp kintamųjų stiprumą, bet neatsako į klausimą, ar tarp kintamųjų yra priežastinis ryšys ir kuris iš kintamųjų yra nepriklausomas, o kuris priklausomas. 4 paveikslas grindžiamas teiginiu, kad kylanti gamyba kuria sveikatos stiprinimo prielaidas (BVP yra nepriklausomas kintamasis, atspindėtas x ašyje, o VGT yra priklausomas kintamasis, atspindėtas y ašyje).

Didėjantis gamybos kiekis kuria prielaidas sveikatos stiprinimui, bet ir sveikatos lygio gerėjimas kuria prielaidas ekonominei plėtrai. Koncepcijos, kad sveikatos lygio gerėjimą prasminga nagrinėti kaip ekonomikos augimo prielaidą, argumentacija yra tokia:

  • pažanga visuomenės sveikatos (sveikesnė gyvensena, mažėjanti tarša, saugesnės darbo ir buities sąlygos) bei medicinos technologijų srityse užtikrina ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą;
  • sveikesnių žmonių darbas yra kūrybiškesnis ir našesnis. Ilgesnis gyvenimas, kitoms sąlygoms esant lygioms, reiškia skaitlingesnį dirbančiųjų skaičių bei didesnį indėlį į visuomenės gerovę, veikiant samdomo darbuotojo, verslininko ar socialiai aktyvaus senjoro rolėse;
  • didėjantis dirbančiųjų skaičius ir jų darbo našumo kilimas lemia gamybos apimties (BVP ) didėjimą.

Sveikatos lygio poveikio gamybai grafinis vaizdas (5 paveikslas) teikiamas Lietuvos ir Vokietijos (didžiausios ES ekonomikos) pavyzdžiu, atspindint gyvenimo trukmę X, o BVP – Y ašyse.

5 paveikslas. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ir BVP vienam gyventojui 1995–2020 metais. Lietuva (paveikslo kairėje) ir Vokietija (paveikslo dešinėje)

Šaltiniai: Tarptautinis valiutos fondas (TVF), PSO (WHO Health for All) (2024-01-22).

VGT ir BVP sąveikos analizei 1995–2020 metų laikotarpis pasirinktas neatsitiktinai. Lietuva 2019 metais pasiekė Vokietijos 1995 metų rodiklius (žiūr. 1 lentelę). Lietuvos rodiklius atspindintis kairysis debesis 2019 metais susijungė su dešiniuoju debesimi, atspindinčiu Vokietijos rodiklius.

1 lentelė. Lietuvos ir Vokietijos BVP, pagal PPP metodologiją, vienam gyventojui, pastoviomis kainomis, JAV doleriais ir vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė metais

Šaltiniai: Tarptautinis valiutos fondas (TVF), PSO (WHO Health for All) (2024-01-22).

Kaip matyti iš 5 paveikslo, Vokietijos VGT ir BVP visą 1995–2020 metų laikotarpį kito tolygiai, o Lietuvos rodikliai „šokinėjo“ aplink ilgalaikę dinamiką atspindinčią tiesę iki šaliai pasiekiant VGT rodiklio lygį – 73 m. Ateitis parodys ar, įveikusi COVID-19, Lietuva sugebės užtikrinti tolygią ekonomikos ir sveikatinimo plėtrą, būdingą Vokietijai 1995–2019 metų laikotarpiu, ar bus blaškomasi tarp susijusių, bet skirtingų (BVP versus VGT) socialinio-ekonominio vystymosi tikslų.

5 paveiksle atvaizduotas ryšys tarp gyvenimo trukmės ir BVP kitimo yra labai stiprus (R²=0,9416), bet tai nereiškia, kad VGT pailgėjus vieneriais metais, metinis BVP vienam gyventojui padidės 3503 doleriais, kaip atspindėta regresijos y=3503.4x-232027 lygtyje. Ekonomikos kilimą veikia ne tik gyventojų sveikatos lygio gerėjimas, bet ir investicijos į įrangą, gyventojų išsilavinimą, technologinę pažangą; o dirbančiųjų skaičius Europos sąjungoje didėja ne tik dėl mirtingumo ir neįgalumo sumažėjimo bei su tuo susijusio senatvės pensijos amžiaus ilginimo, bet ir dėl teigiamos tarptautinės gyventojų migracijos.

Pastaruosius dešimtmečius Europos Sąjungos šalių gyventojų VGT per metus pailgėja maždaug 0,3 procento. Darant prielaidą, kad sveikatos poveikis ekonomikos kilimui yra proporcingas VGT ilgėjimui, dėl sveikatos lygio gerėjimo ES šalių BVP kas metai pakyla maždaug 0,3 procento ir tai sudaro apie 10 procentų bendrojo ekonomikos augimo. Dabar taikoma BVP skaičiavimo metodika neatspindi į pensiją išėjusių žmonių aktyvumo, padidėjusio dėl pagerėjusio sveikatos lygio. Aukščiau pateiktas Italijos, kuri Europoje pirmauja pagal VGT, bet prastai atrodo pagal BVP dinamiką, pavyzdys rodo, kad pažanga nacionalinėje sąskaityboje gali koreguoti ir BVP dydį, ir sveikatos poveikio BVP dinamikai lygį.

Straipsnyje hipotezei, kad ekonomikos kilimas lemia sveikatos lygio gerėjimą, priešpastatyta hipotezė, kad sveikatos lygio gerėjimas lemia ekonomikos kilimą, siekiant struktūrizuoti medžiagos dėstymą. Tikrovėje tarp BVP ir VGT dinamikų egzistuoja abipusis priežastinis ryšys. Ekonomikos stiprėjimas įgalina visuomenę daugiau išteklių skirti sveikatos apsaugai, o gyventojų sveikatos lygio gerėjimas vysto žmogiškąjį kapitalą ir taip skatina ekonomikos kilimą. 

Sveikatos paslaugų plėtros ir nemedicininių sveikatos sektorių poveikis gyventojų sveikatai

Besivystančios gydymo technologijos ir gerėjantis medicinos paslaugų prieinamumas yra reikšmingos, bet ne vienintelės, gyventojų sveikatos lygio gerėjimo determinantės. Visuomenės sveikatos mokslų ir praktikos tradicija, kurios viena iš ištakų laikytina 1974 metų kanadiečio Marc Lalonde ataskaita [3], teigia, kad sveikatos paslaugų dinamika apsprendžia apie 20 procentų, o sveika gyvensena, socialinė ir fizinė aplinka bei genetiniai faktoriai likusius apie 80 procentų gyventojų sveikatos lygio pagerėjimo. Gydymo technologijų ir nemedicininių sveikatos determinančių poveikio gyventojų sveikatai santykiniai svoriai nesutampa šalių bei istorinių laikotarpių aspektu, todėl paskirstymas į 20 ir 80 dalių yra laikytinas įverčiu, kuris yra prasmingas pradinėse investicijų į sveikatą planavimo bei šių investicijų efektyvumo analizės stadijose.

1998 metais LR Seimo patvirtinta Lietuvos sveikatos programa (LSP) necituoja Marc Lalonde teiginių, bet numatydama veiklas, įgyvendinamas sveikatos priežiūros įstaigose ir įmonėse, apskaitomais sveikatinimo veiklos ištekliais, ir sveikatinimo veiklas, įgyvendinamas šalies gyventojų, privataus verslo ir kito, ne sveikatos, viešojo sektoriaus ištekliais, yra jiems labai artima.

Žemiau pateikiamas 2011 metais atliktas sutrumpintas LSP programos išteklių vertinimas [4].

Nacionalinės statistikos kaupiami duomenys apie bendrąsias sveikatos išlaidas atspindi sveikatos priežiūros įstaigose ir įmonėse apskaitomus sveikatinimo veiklos išteklius.

LSP rengta 1996–1998 metais, kai šalies ekonomika jau buvo pradėjusi kilti, bet dar nebuvo pasiekusi 1990 metų lygio. Aptariamuoju laikotarpiu nei Lietuvą konsultavusieji tarptautiniai (Pasaulio banko, ES, Pasaulinės sveikatos organizacijos), nei mūsų šalies ekspertai nenumatė spartaus ekonomikos kilimo. Pagrindiniai to laikotarpio ūkio plėtros scenarijai buvo grindžiami nuostata, kad realiųjų, sveikatinimo plėtrai skirtų, išteklių didėjimas artimiausiais metais yra mažai tikėtinas. Dalis tarptautinių ekspertų siūlė ne tik kad nedidinti, bet net mažinti sveikatinimo veiklai naudojamų išteklių kiekį. Pasaulio banko rekomendacijose Lietuvai buvo kalbama apie tikslingumą mažinti gydytojų ir ligoninių skaičių bei riboti sveikatos paslaugų ir prekių paklausą, didinant gyventojų dalinius mokėjimus už paslaugas.

LSP programoje nebuvo raginimų riboti sveikatos priežiūros įstaigose apskaitomus sveikatinimo veiklos išteklius, bet ir apie šių išteklių didinimą beveik nekalbėta. Daryta prielaida, kad šalies sveikatingumo rodikliai pagerės ne dėl išteklių pagausėjimo, bet dėl efektyvesnio turimų išteklių naudojimo. Du pagrindiniai efektyvumo didinimo būdai: reformuojant pirminės sveikatos priežiūrą (toliau – PSP) optimizuoti sveikatos paslaugų struktūrą; privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) reformos pagrindu paskatinti medikus intensyviau ir kokybiškiau dirbti.

Numatytas PSP reformos poveikio mechanizmas:

  • PSP atskiriama nuo antrinio lygio paslaugų;
  • dalis pacientams teikiamų paslaugų ir žmogiškųjų bei finansinių išteklių iš antrinio lygio permetama į pirminį;
  • sustiprėjusi PSP grandis greičiau, kompleksiškiau ir efektyviau aptarnauja pacientus;
  • gyventojams suteikiama daugiau profilaktinių paslaugų, susirgimai diagnozuojami greičiau ir tiksliau, prie pacientų namų priartintas gydymas greičiau atstato sveikatą;
  • šalies gyventojai tampa sveikesni.

Numatytas PSD reformos poveikio mechanizmas:

  • biudžetinis gydymo įstaigų finansavimas keičiamas mokėjimu už paslaugas;
  • dėl pinigų ir pacientų konkuruojantys medikai pradeda dirbti intensyviau ir kokybiškiau;
  • intensyviau dirbant pacientai gydomi greičiau ir geriau;
  •  su tais pačiais ištekliais suteikiama daugiau paslaugų;
  • šalies gyventojai tampa sveikesni.

Šalies gyventojų, privataus verslo ir viešojo sektoriaus ne sveikatinimo veikla daranti poveikį gyventojų sveikatai, kurios nacionalinė statistika neapskaito kaip sveikatinimo veiklos išteklių. LSP numatyta, kad net šalies ekonomikai sparčiai nekylant, egzistuoja galimybės sveikatos labui pakoreguoti gyvenseną (gyvensenos reforma), skatinant SAM nepavaldžius viešojo sektoriaus segmentus ir privatų verslą padidinti palankias sveikatai investicijas (tarpsektorinio bendradarbiavimo reforma). Žemiau pateikiamas LSP numatytų veiklų sąvadas su jų piniginiais įverčiais, 2011 metais atliktais autorių (išskirta kursyvu).

Gyvensenos reforma

  • Gyventojai vartoja mažiau alkoholio ir tabako gaminių.

Mažiau žalodami savo sveikatą tampame sveikesni ir atpalaiduojam dalį sveikatos sektoriaus išteklių kokybiškesniam gydymui ir slaugai. Mažesnės šalies gyventojų išlaidos alkoholiui ir tabakui prilygsta maždaug 300 milijonų litų metinei investicijai į sveikatą.

  • Gyventojai, siekdami subalansuoti mitybą, dalį gyvulinių riebalų keičia augaliniais.

Taupomi namų ūkių pinigai, stiprėja sveikata – tai prilygsta dar apie 100 milijonų litų investicijai į sveikatą.

  • Gyventojai tampa fiziškai aktyvesni.

1 šalies gyventojui papildoma valanda mankštos per savaitę tolygi papildomam 20 milijonų dienų darbui vardan sveikatos per metus arba pinigine išraiška 1 milijardo litų investicijai į sveikatą.

Bendrasis papildomų metinių namų ūkių investicijų į sveikatą kiekis – apie 1,4 milijardo litų.

Tarpsektorinio bendradarbiavimo reforma

  • Pagerėja verslo rūpestis darbo sauga.

Investicijos į darbo saugą yra investicijos į sveikatą. Verslas draudžia savo darbuotojus papildomuoju sveikatos draudimu. Tai galėtų būti papildomi 200 milijonų litų.

  • LR ministerijos sutartinai dirba šalies gyventojų sveikatos labui.

Susisiekimo ministerija gerina saugą keliuose. Vidaus reikalų ministerija – saugą keliuose ir buityje, mažina nusikaltimų prieš asmenį skaičių. Aplinkos apsaugos ministerija užtikrina oro ir vandens švarą, būstų kokybę. Švietimo ministerija numato papildomas valandas sveikatos įgūdžių ir kūno kultūros ugdymui, užtikrina, kad mokiniai mokyklose būtų maitinami sveikai.

Visa tai – papildoma 400 milijonų litų investicija į sveikatą.

Bendrasis papildomų metinių verslo ir kito, ne sveikatos, viešojo sektoriaus investicijų į sveikatą kiekis apie 600 milijonų litų.

 Bendrųjų Lietuvos sveikatinimo išteklių 19972010 metais dinamika

  • Sveikatos priežiūros įstaigose ir įmonėse apskaitomi sveikatinimo veiklos ištekliai išlieka tie patys, bet gerėja jų panaudojimo efektyvumas.
  • Gyventojai, kiti ūkio sektoriai ir verslas padidina išteklius sveikatai maždaug 2 milijardais litų per metus.
  • Gausesni ir efektyviau naudojami ištekliai užtikrina LSP numatytą gyventojų sveikatos gerėjimą.

2011 metai atliktos LSP analizės autoriai ironizavo: – „Ar buvo racionalu galvoti, kad sveikatos sektoriui neaugant kiti sektoriai ir gyventojai į sveikatą investuos žymiai daugiau?”, bet kartu matė ir dėmesio kitų, ne sveikatos, sektorių reikšmingumą sveikatinimo veiklai bei pirmą kartą Lietuvoje atliko šių sektorių indėlio į sveikatinimo veiklą piniginį vertinimą.

2 ir 3 lentelėse pateikiamas 2008 ir 2021 metų bendrųjų Lietuvos išlaidų sveikatai apskaičiavimas, atliktas naudojant 2011 metais parengtą metodiką [5]. Ši metodika grindžiama prielaida, kad daugelis gyventojų veiklos aspektų yra susieti su sveikatos stiprinimu bei apsauga nuo ligų. Rinkdamiesi maistą, rūbus ir avalynę, projektuodami savo būstus bei planuodami automobilio įsigijimą žmonės galvoja apie daugelį dalykų, tarp kurių yra ir sveikata. Tiksliai įvertinti, kiek sveikatos dalykai svarbūs, perkant žieminius rūbus ar užtikrinant būsto ventiliaciją yra neįmanoma, bet 2011 metais atlikto reprezentatyvaus Lietuvos gyventojų tyrimo metu dauguma apklaustųjų šį vertinimą atliko. Gyventojai buvo prašomi atsakyti. į klausimą: „Jūsų nuomone, kokią įtaką šios Jūsų vartojimo išlaidos turi Jūsų sveikatai?“ Klausiamieji galėjo rinktis tarp galimų atsakymo variantų: didelę, vidutinę, mažą, neturi įtakos, sunku pasakyti.

Atsakymų pagrindu buvo nustatytas išlaidų dalies, siejamos su sveikata, koeficientas. Nustatant koeficientą, atsakymams „didelė“ priskirtas koeficientas 0,75, „vidutinė“ – 0,5, „maža“ – 0,25, kitiems atsakymams – 0. 2 lentelės 4 stulpelyje atspindėtas respondentų atsakymų pagal nustatytus koeficientus aritmetinis vidurkis. Tai, kad sveikatos priežiūros išlaidoms priskirtas koeficientas lygus 1, reiškia, kad 100 procentų namų ūkių išlaidų sveikatos priežiūros paslaugoms ir prekėms pirkti pripažįstamos sveikatą stiprinančiomis ir / ar saugančiomis. Darant prielaidą, kad alkoholio ir tabako vartojimas kenkia sveikatai, išlaidos šioms prekėms yra su minuso ženklu.

2 lentelė. Lietuvos namų ūkių metinės išlaidos, siejamos su sveikatos pokyčiais, mln. eurų.

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra [6]. Oficialiosios statistikos portalas (2024-01-22), SEC ir EIHSD skaičiavimai.

Į sveikatos stiprinimą nukreiptos gyventojų veiklos, neapskaitomos namų ūkių tyrimuose (pvz.: kūdikių priežiūra, ligonių slauga, laisvalaikis, skiriamas asmens higienai ir rekreacijai), nėra mūsų tyrimo objektas.

Pirkdami prekes ir paslaugas, namų ūkiai padengia daugelį, bet ne visus šalies ūkio šakų kaštus. Autorių nuomone, siekiant susidaryti patikimesnį vaizdą apie visas valstybės pastangas stiprinti sveikatą, tikslinga greta kitų namų ūkių išlaidų apskaityti ir investicijas į transportą, ryšius, elektros, dujų ir vandens tiekimą. Aukščiau aptarti koeficientai buvo panaudoti ir šių investicijų priskyrimui sveikatinimo veiklai.

3 lentelė. Lietuvos ūkio sektorių metinės išlaidos, siejamos su sveikatos pokyčiais, mln. eurų.

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas (2024-01-22), SEC ir EIHSD skaičiavimai.

Bendrasis Lietuvos išlaidų sveikatai 2008 ir 2021 metais kiekis, atspindintis tiek nacionalinės statistikos apskaitomą valstybinį sveikatos sektoriaus ir privalomojo sveikatos draudimo finansavimą, tiek ir autorių apskaičiuotas šalies gyventojų, privataus verslo ir viešojo sektoriaus investicijas gyventojų sveikatai, pateiktas 6 paveiksle.

6 paveikslas. Bendrosios Lietuvos išlaidos sveikatai. Milijonais eurų ir procentais.

Šaltiniai: Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas (2024-01-22), SEC ir EIHSD skaičiavimai.

Bendrosios Lietuvos išlaidos sveikatai 2008 metais sudarė maždaug 6,7 milijardo eurų, iš kurių tik maždaug 22 procentai buvo statistikos apskaitomos valstybinio sektoriaus išlaidos sveikatai. Bendrosios Lietuvos išlaidos sveikatai 2021 metais sudarė maždaug 10,8 milijardo eurų, iš kurių maždaug 28 procentai buvo statistikos apskaitomi kaip valstybinio sektoriaus išlaidos sveikatai.

Marc Lalonde koncepcijoje kalbama apie tai, kad sveikatos paslaugos ir prekės lemia apie 20 procentų pažangos gyventojų sveikatos srityje. Aukščiau pateikiama analizė rodo, kad valstybės finansuojamos sveikatos paslaugos sudaro apie 25 procentų Lietuvos bendrųjų išlaidų sveikatai. Abu vertinimai demonstruoja ne medicininių determinančių svarbą sveikatinimo politikoje. Ekonominė teorija teigia, kad pusiausvyros būsenoje išteklių grąža turi būti vienoda. Jei Lietuvos sveikatinimo bendrieji ištekliai (tiek medicininiai, tiek ir ne medicininiai) yra pasiskirstę optimaliai (tai reikalauja atskiros analizės), apie 25 procentus šalies gyventojų sveikatos lygio gerėjimo užtikrina sveikatos sektorius ir apie 75 procentus – ne medicininių sveikatos determinančių pažanga. Gautoji išvada atitinka tarp visuomenės sveikatos ekspertų vyraujančią paradigmą, bet turi ir daliai medicinos specialistų ne visai malonų aspektą. Aukščiau rašėme, kad šiuolaikinėse visuomenėse gyventojų sveikatos lygio gerėjimas lemia gamybos kiekio padidėjimą apie 10 procentų. Jei gaunamą efektą lygintume tik su išlaidomis sveikatos priežiūros paslaugoms ir prekėms (o tai tarp medikų populiarioje literatūroje dažnai daroma), gaunamas labai aukštas investicijų į sveikatą efektyvumas. Jei sutariama, kad tik apie 25 procentus gyventojų sveikatos lygio gerėjimo užtikrina sveikatos sektorius, investicijų į sveikatą efektyvumas, palyginti su populiarių skaičiavimų rezultatais, mažėja apie 4 kartus.

Mažesnis nei kai kam norėtųsi sveikatos sektoriaus išteklių naudojimo poveikis ekonominiam augimui nereiškia, kad kitų sektorių teigiamo poveikio gyventojų sveikatai pripažinimas neigia argumentų didinti sveikatos sektoriaus finansavimą svarbą. Medicinos prekės ir paslaugos yra ne tik investicija, bet ir vartotojiškas gėris, vertybė.

2. Sveikatos paslaugos kaip esminė ir didėjanti gyventojų vartojimo dedamoji

1-ajame skyriuje nagrinėjome sveikatos priežiūrą kaip investicinio proceso dalį. Investavimas yra procesas, apimantis veiksmų, reikalaujančių finansinių, žmogiškųjų ir materialinių išteklių, naudojimą tam tikru laiko momentu siekiant ateityje gauti naudą, didesnę nei buvo prarasta atsisakant vartojimo investavimo momentu. Klasikinėje (XIX amžiaus) ekonominėje teorijoje investavimas buvo dažniausiai siejamas su materialių technologijų (staklių, variklių, irigacinių sistemų), užtikrinančių naudą ateityje, diegimu. Modernioji teorija praplėtė investavimo sampratą ir nagrinėja ne tik materialines investicijas bet ir investicijas į žmogiškąjį kapitalą. Sveikatos priežiūros paslaugos yra investicijų į žmogiškąjį kapitalą esminė forma, bet investavimas (skirtingai nei apsisprendimo, gaminti ar ne papildomas stakles, atveju) neišsemia sveikatos paslaugų turinio:

  • tik dalis sveikatos paslaugų visiškai atitinka investavimo (susilaikymas nuo vartojimo šiandien, siekiant maksimizuoti gaunamą naudą ateityje) apibrėžimą. Klasikine investicine sveikatos paslauga gali būti skiepijimas. Skiepijimo momentu patiriamos išlaidos vakcinoms, diskomfortas, skausmas. Skiepijimo nauda gaunama ateityje dėl sumažėjusios tikimybės sirgti;
  • dauguma sveikatos paslaugų turi ir investavimo, ir vartojimo elementų. Pavyzdžiui, lūžusio kaulo atstatymas ir gydymas yra veikla, užtikrinanti pilnavertį gyvenimą daugeliui metų į priekį, bet tai ir vartojimu įvardijamas naudos gavimas dabartyje;
  • dalis sveikatos paslaugų investicinio krūvio beveik neturi. Pavyzdžiui, nepagydomo ligonio institucinė slauga yra labai svarbi paties paciento ir jo artimųjų vartojimo, bet ne investicinio proceso dalis.

Sprendimams, ar gaminti tam tikras gėrybes ir, kiek tų gėrybių gaminti, priimti svarbu ne tik tai, ar tos gėrybės yra investiciniai, ar vartotojiški produktai. Jei bent dalis gyventojų mano, kad tam tikras produktas tenkina jų poreikius ir sutinka už šį produktą mokėti pinigais iš savos kišenės ar į valstybės biudžetą surinktais mokesčių mokėtojų pinigais, toks produktas yra gaminamas. Daugybė gaminamų produktų ir paslaugų (pavyzdžiui, kosmetinės prekės, restoranų paslaugos) neturi investicinio potencialo. Gausu prekių (pavyzdžiui, alkoholiniai gėrimai, tabako produktai, ginklai), kurios žalingos ekonominio augimo ir poreikių tenkinimo ateityje požiūriu.

Nesigilindami į sprendimų dėl reikiamo sveikatos paslaugų kiekio bei struktūros priėmimo algoritmus paciento, šeimos, valstybės lygmenimis, apžvelgsime istorinę sveikatos paslaugų kiekio raidą, kuri agreguotai atspindi gyventojų poreikių raidą.

Sveikatos statistikoje įprasta sveikatos paslaugų kiekį matuoti natūriniais paslaugų kiekio rodikliais (vizitų, hospitalizacijų, laboratorinių tyrimų skaičiais). Šie rodikliai labai naudingi sprendžiant, kaip kelerių metų laikotarpiu keičiasi paslaugų kiekis arba apibūdinant sveikatos paslaugų vartojimo netolygumus regionų bei socialinių grupių aspektais, bet mažai parankūs vertinant ilgalaikius pokyčius. Hospitalizacija šiandien naudojamų technologijų ir klinikinių rezultatų požiūriu yra kitokia nei hospitalizacija prieš 50 metų. Užimtųjų sveikatos sektoriuje rodiklis iš dalies sprendžia aukščiau nurodytą paslaugų kiekio vertinimo problemą bei leidžia palyginti santykinius sveikatos reikšmingumo tarp kitų ekonomikos sektorių pokyčius.

Kaip rodo 7 paveikslo duomenys, Lietuvos gyventojų užimtumas per pastaruosius 50 metų gerokai pakito. Žemdirbių ir miškininkų, 1965 metais sudariusių Lietuvos dirbančiųjų daugumą, šiuo metu mažiau nei socialinės infrastruktūros (kultūros, sveikatos ir švietimo) sektorių darbuotojų.

7 paveikslas. Užimtųjų žemės, miškų ir žuvininkystės ūkyje palyginimas su sveikatos, švietimo ir meninės veiklos sektoriuose dirbančiųjų dalimi bendrame darbuotojų skaičiuje, proc. 

Šaltinis. Valstybės duomenų agentūra. Oficialiosios statistikos portalas (2024-01-22).

 Pirmąjį dešimtmetį po nepriklausomybės atkūrimo dalis užsienio (ypač Pasaulio banko) ir Lietuvos ekspertų pasisakė už dirbančiųjų sveikatos sektoriuje skaičiaus sumažinimą. Apžvalgos rašymo laikotarpiu (2024 metais) vyrauja vertinimai, kad šalyje medikų nepakanka, bet yra ir kalbančių apie perteklinius sveikatos pajėgumus. Senųjų ES šalių statistika, daugeliu atvejų atspindinti trajektoriją, kuria Lietuva vystysis ateinančius 10-20 metų, palanki teigiantiems, kad sveikatos sektoriaus darbuotojų nepakanka ir šis trūkumas vis didės. Sektoriai, kurie kuriantis Europos Sąjungai buvo kertiniai Europos ekonomikai (žemės ūkio, plieno ir anglių pramonės), praranda savo dominuojančias pozicijas, o sveikatos sektorius plečiasi. 15-oje valstybių ES pradininkių dirbančiųjų sveikatos sektoriuje skaičius jau dabar daugiau nei 2 kartus viršija bendrąjį darbuotojų skaičių žemės ūkyje, o skirtumas vis didėja (8 paveikslas).

8 paveikslas. 15 valstybių ES pradininkių užimtųjų žemės ūkio ir sveikatos sektoriuose palyginimas, mln.

Šaltinis. Eurostat duomenų bazė, (2024.02.10).

Europos Sąjungos valstybių sveikatos sektoriuje dirbančiųjų stabilus didėjimas, kurio nesustabdė net 2008–2010 metų ekonominė krizė, atspindi poreikio sveikatos paslaugoms augimą. Perteklinių sveikatos pajėgumų teorijos šalininkai bando argumentuoti, kodėl statistika prieštarauja jų teiginiams (jei pajėgumai yra per dideli, užimtumas sveikatos sektoriuje turi mažėti), nurodydami Europoje socialinės rinkos ydas:

  • Europoje per daug socialinių garantijų;
  • nemokamas gydymas kuria perteklinę sveikatos paslaugų paklausą;
  • sukurta perteklinė paklausa lemia medikų poreikį, viršijantį pagrįstas gyventojų reikmes.

Socialinės rinkos modelio kritika, be abejo, turi racionalių elementų (plačiau apie perteklinės paklausos formavimą ir jos valdymą žr. „Lietuvos sveikatos sektorius amžių sandūroje“ [7]), bet ši kritika neatsako į klausimą, kodėl didėja išlaidų sveikatos apsaugai dalis tarp visų gamybos bei vartojimo išlaidų ir gerovės valstybe garsėjančioje Vokietijoje, ir konservatyvioje Jungtinėje Karalystėje, ir liberaliosiose JAV (9 paveikslas). Lietuvos duomenys, kuriuos EBPO skelbia nuo 2000 metų, rodo, kad Lietuvos sveikatos sektoriaus finansavimas 2020–2022 metais (apie 7 proc. BVP) atitinka referentinių šalių maždaug 1990 metų vidurkį. Sveikatos išlaidų svorio BVP augimas nuo 3-6 procentų 1970 metais iki 10-17 procentų 2022 metais vyksta iš dalies kitų sektorių sąskaita.

Lietuvos, jos kaimyninių valstybių sveikatos sektorių ir ES valstybių senbuvių sveikatos sektorių palyginimas rodo Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos konservatyvumą. Sveikatos sektoriuje sukurta pridėtinė vertė ES nuosekliai didėja, o „naujojoje Europoje“ sveikatos sektoriaus reikšmingumas kuriant pridedamąją vertę stagnuoja ar net smunka.

9 paveikslas. Sveikatos išlaidų dalis BVP 1970–2022 metais, proc.

Šaltinis. EBPO/OECD (2024.02.11).

 10 paveikslas. Pridėtinės vertės dalis, sukurta sveikatos sektoriuje

Šaltinis. Eurostat duomenų bazė (2024.02.14).

Šaltinis. Eurostat duomenų bazė (2024.02.14).

Užimtumo statistika patvirtina, kad pastaraisiais metais „senojoje Europoje“ sveikatos sektoriaus reikšmė auga, o „naujojoje Europoje“ stebima sveikatos sektoriaus santykinio reikšmingumo stagnacija ar net smukimas.

11 paveikslas. Užimtųjų sveikatos sektoriuje lyginamasis svoris, proc.

Šaltinis. Eurostat duomenų bazė (2024.01.30)

Paklausos produkcijos, gaminamos ne sveikatos sektoriuje, dinamika nagrinėta ankstesniuose leidiniuose (Health study [8], 2017, A European Health Union: A Blueprint for Generations [9], 2023). Apžvalgoje apsiribosime tik keliomis įžvalgomis, atspindinčiomis žemės ūkio gamybos problematiką.

Žemės ūkyje sparčiau nei maisto produktų paklausa kylantis darbo našumas lemia žemdirbių skaičiaus mažėjimą. Maisto produktų paklausa didėja lėtai, nes dauguma išsivysčiusiųjų šalių (įskaitant Lietuvą) gyventojų kalorijų suvartoja daugiau, nei rekomenduoja mitybos specialistai, ir vartojimas Europoje nebeauga ar net mažėja (12 paveikslas).

12 paveikslas. Asmeniui per dieną tenkančios energijos (kcal) kiekis

Šaltinis. PSO (WHO, Health for All) (2024.01.22).

Perteklinis kalorijų vartojimas yra viršsvorio priežastis, ši problema jau daugelį metų neramina sveikatos specialistus, o pastaraisiais dešimtmečiais ir daugumą eilinių piliečių.

13 paveikslas. Kūno masės indeksas, 2019 metais

Šaltinis. Eurostat duomenų bazė (2024.02.09)

Apžvalgos išvados

  • Sveikatos sektorius plečiasi sparčiau nei daugelis kitų ūkio šakų. Senosiose ES valstybėse pagal dirbančiųjų skaičių sveikatos sektorius jau šiandien daugiau nei dvigubai lenkia žemės ūkio sektorių. Lietuvoje struktūriniai ekonomikos pokyčiai vyksta laiko požiūriu atsilikdami nuo pirmaujančių ES valstybių.
  • Šiuolaikinėje ekonominėje teorijoje atsisakyta požiūrio į sveikatą kaip negamybinį sektorių. Kultūros, sveikatos, švietimo sektoriai kuria pridedamąją vertę ir tiesiogiai dalyvauja bendrojo vidaus produkto (BVP) kūrime.
  • Šiuolaikinės ekonominio augimo teorijos (ypač žmogiškojo kapitalo teorija) yra pagrindas taikomiesiems tyrimams keliomis kryptimis:
    • sveikatos kaip investicinius ir vartotojiškus gėrius kuriančio sektoriaus potencialas;
    • sveikatos ir kitų sektorių tarpusavio sąveikos makroekonominiai ir mikroekonominiai aspektai;
    • gerosios tarptautinės praktikos analizė ir šios praktikos sklaidos vadybiniai aspektai.

Medžiagą parengė Gediminas Černiauskas, 2024 m. kovo 1 d.

 

[1] International Monetary Fund (IMF), World Economic Outlook Database, October 2023.

[2] http://www.sec.lt/wp-content/uploads/2024/01/health_studies_lithuania_2016_public_c.pdf

[3] A new perspective on the health of Canadians. https://www.phac-aspc.gc.ca/ph-sp/pdf/perspect-eng.pdf

[4] Šaltinis: Sveikatos sistemos reformų analizės atlikimas (galutinė ataskaita), Vilnius, 2012. http://www.sec.lt/wp-content/uploads/2024/02/GALUTINE_ATASKAITA_01_19.pdf

[5] Sveikatos sistemos reformų analizės atlikimas (galutinė ataskaita), Vilnius, 2012.

[6] Iki 2023 m. Lietuvos statistikos departamentas.

[7] http://www.sec.lt/wp-content/uploads/2024/02/Knyga-2010-11-05-spaudai_s.pdf

[8] Gediminas Černiauskas, Romualdas Buivydas. Health Studies, Lithuania 2016 (Importance of Health for Sustainable Growth of Economy). http://www.sec.lt/wp-content/uploads/2024/01/health_studies_lithuania_2016_public_c.pdf

[9] https://feps-europe.eu/wp-content/uploads/2023/09/Book_A-European-Health-Union-2.pdf

Menu